Pajamų modeliai; finansavimo šaltiniai ir socialinių įmonių finansai

Tema: Pajamų modeliai; finansavimo šaltiniai ir socialinių įmonių finansai 

 

Pavadinimas: Pajamų modeliai; finansavimo šaltiniai ir socialinių įmonių finansai

 

Sudarė: CARDET

 

Sudaryta pagal:  Alter, S. A., 2006. Chapter 10: Social Enterprise Models and Their Mission and Money Relationships, in Social Entrepreneurship ed. A. Nicholls

  Irwin, W., Chapter 6 - The Financing of Social Enterpise. In: Gunn, R. and Durkin, C., Social Entrepreneurship - A Skills Approach. Bristol, UK: Policy Press, pp. 31-44.

  Leadbeater, C., 2007. Social enterprise and social innovation: Strategies for the next ten years. A social enterprise think piece for the Cabinet Office of the Third Sector.

  SenScot, 2010. A business planning guide to developing a social enterprise.

  Smallbone, D., Evans, M., Ekanem, I. and Butters, S., 2001. Researching social enterprise. Great Britain, Small Business Service.

  Zastawny D., 2014. Social enterprise must not prioritise social aims over viability. The Guardian.

 

Tikslas: 

  • Suprasti socialinėse įmonėse naudojamus pajamų modelius.
  • Sužinoti apie skirtingus finansavimo šaltinius ir finansus.

 

Reikalaujamas kalbos lygis: B2 lygis.

 

Apibūdinimas: 1. Socialinių įmonių pajamų modeliai – misija susijusi su prekyba

 

                                                 

Šaltinis: Alter (2006)

 

„Nors socialinės įmonės užima tik mažą dalį bendroje įmonių ekonomikoje, jos yra svarbios visai verslo ekologijai. Šios įmonės yra novatoriški metodai ir parodo kaip verslas gali sėkmingai klestėti, tuo pat metu atkreipiant dėmesį į socialines ir aplinkosaugos problemas. Socialinės įmonės yra vienos iš esminių šaltinių, skatinant naują verslo požiūrį į sąžiningą prekybą, socialinę atskirtį, bendruomenę, regeneraciją, darbo vietų kūrimą labiausiai atskirtiems žmonėms ir aplinkos saugojimą.” (Leadbeater, 2007).

 

Socialinės įmonės naudoja tris pajamų modelius (Alter, 2006):

  1. Įterptas (Misija yra glaudžiai susijusi finansavimo šaltiniu iš kurio yra gaunamos pajamos).
  2. Integruotas (Misija nėra glaudžiai susijusi su šaltiniu iš kurio gaunamos pajamos).
  3. Išorinis (Misija nėra susijusi su šaltiniu iš kurio gaunamos pajamos).

 

Kiekvieno modelio pritaikomumas priklauso nuo to, kokiame sektoriuje įmonė vykdo veiklą ir to sektoriaus teisinių aktų, bei reguliavimo sistemų.

 

2. Potencialūs pajamų šaltiniai socialinėms įmonėms

 

Socialinės įmonės gali gauti pajamų iš daugybės šaltinių. Šie šaltiniai klasifikuojami į komercinius ir nekomercinius. (Irwin, 2014; SenScot, 2010).

 

Nekomerciniai pajamų šaltiniai:

  • Subsidijos: pvz. rėmėjai iš viešojo sektoriaus, labdaros fondai, loterija.
  • Paslaugų susitarimai: dotacijos susijusios su rezultatais. Pavyzdžiui, viešasis sektorius moka už kažkokią paslaugą, gautą iš socialinės įmonės. 
  • Parama: individualūs asmenys ar verslai suteikia paramą (gali būti grynieji pinigai arba kokios nors prekės).

 

Komerciniai pajamų šaltiniai:

  • Pardavimai:  individualiems klientams parduodamos prekės ar paslaugos.
  • Kontraktai: teisiškai įpareigojančios sutartys tiekti produktą ar paslaugą, verslo ar viešosioms įmonėms.
  • Rėmimas: už reklamą ar viešinimą gaunamas pelnas (socialinės įmonės turi žinoti įmonių, kurioms ruošiasi dirbti verslo etikos reglamentus).
  • Visuomenės finansavimo: kapitalo auginimas, prašant pinigų iš visuomenės, naudojant visuomenės finansavimo platformas – socialinės įmonės turi už tai duoti kažką atgal, nes kitaip, tai auka.
  • Skola: įskaitant paskolas ir kitas komercines skolinimosi priemones.
  • Nuosavybė: rizikos kapitalas, „verslo angelai“ ir kitos investicinio kapitalo formos. – socialinės įmonės, ieškodamos investicinio kapitalo privalo pateikti tikimąsi socialinį poveikį, naudojant tokius įrankius kaip SIG (socialinė investicijų grąžą) ir struktūrą, kuri apima tris dimensijas (ekonominę, socialinę ir aplinkos).

 

Kaip ir pelno siekiančios organizacijos, socialinės įmonės turi stengtis būti savarankiškos, nepriklausomos nuo dotacijų, rėmėjų ir pan. Todėl yra svarbu turėti savo finansinius išteklius (Irwin, 2014). Socialinė įmonė turėtų stengtis rasti balansą tarp socialinių ir finansinių tikslų. Socialiniai tikslai neturėtų kenkti įmonės ilgalaikiam finansiniam stabilumui. „Kuo stabilesnė ir sėkmingesnė įmonė, tuo sėkmingesnis ir tvaresnis socialinis aspektas” (Zastawny, 2014).

 

3. Misijos dreifas

 

Nors vyriausybės dotacijos ir finansavimas yra svarbūs kuriant naują įmonę, (Walker, 1995, cituojamas Smallbone et al., 2001 p.85) socialinė įmonė gali susidurti su „misijos dreifu”, jeigu ji sukoncentruos savo išteklius į finansavimo ieškojimą, tam, jog išgyventų, vietoj to, kad paskirstytų juos reikalingiems socialiniams tikslams pasiekti. Dažniausiai taip atsitinka dėl biurokratinės naštos, susijusios su dotacijų valdymu (Irwin, 2014). „Misijos dreifas” – terminas, kuris vartojamas, kai socialinė įmonė nustato, jog ji atsitraukė nuo savo socialinės misijos pasirinktinai arba atsitiktinai. Tam, jog „atsitiktinio misijos dreifo” būtų išvengta, socialinė įmonė turėtų visada veikti remdamasi savo socialinėmis vertybėmis ir principais. „Pasirinktinis misijos dreifas” atsiranda tada, kai socialinė įmonė sąmoningai keičia savo kryptį. Taip gali atsitikti dėl naujų socialinių ar finansinių galimybių. Bet kokiu atveju, „misijos dreifas” turėtų būti vertinamas atsargiai, nes tai gali turėti neigiamos įtakos suinteresuotoms šalims.

 

Mokymosi rezultatai: užbaigus šia veiklą, dalyviai:

  • Žinos apie skirtingus finansavimo šaltinius.
  • Žinos apie finansinės nepriklausomybės svarbą ir „misijos dreifą”.

 

Numatoma trukmė: apie 15-20 minučių.

 

Užduotis: Perskaitykite teiginius ir pasirinkite tai TIESA ar MELAS.

 

 

Eiti į užduotį >>

 

<< Eiti į "Skatinti socialinį verslumą"

 

<< Eiti į el. saugyklą